Pagerbėme Pirčiupių tragedijos aukas

1944 m. birželio 3 d. fašistai, padedami vietinių nacionalistų, apsupo kaimą ir sudegino 119 kaimo gyventojų, iš kurių 49 buvo vaikai, jauniausiai buvo tik 6 savaitės.

Tuomet dar nebuvo Ženevos konvencijų, tačiau net Hagos karo teisės normos reglamentavo, kad negali būti taikomos kolektyvinės bausmės, bausmės prieš civilius gyventojus-nekombatantus, tokios žiaurios bausmės.

Šiuo metu valdžioje Lietuvoje yra tų pačių nacių kolaborantų idėjas tęsiantys nacionalistai, todėl nenuostabu, kad masinės propagandos priemonėse, tokiose kaip "XXI amžius" ar "Veidas", bei kituose masinio smegenų plovimo ruporuose kompradorinis elitas, naujųjų nacių iš JAV tarnai siekia perrašyti istoriją, paslėpti savo tėvų karo nusikaltimus ir atsiranda teiginiai, kad ši vokiečių ir vietinių fašistų akcija neva buvo savigyna,priverstinė bausmė gyventojams už tarybinių partizanų rėmimą, atsakas į išvakarėse partizanų surengtą ataką prieš hitlerininkų kareivius, tai yra, prieš kombatantus, teisėtą karinį taikinį, okupantus.

Ne, tai yra tarptautinis karo nusikaltimas, kurį tokiu pripažino Niurnbergo tribunolas ir bet kokie valdančiųjų konservatorių-liberalų bei nacionalistų tautininkų bandymai pateisinti savo idėjinių brolių karo nusikaltimus sako tik vieną - jie patys yra karo nusikaltimų bendrininkai.

PIRČIUPIAI - SĄŽINĖS VARPO GAUSMAS. PIRČIUPIO CIVILIAI GYVENTOJAI YRA KARO NUSIKALTĖLIŲ AUKOS. NIEKAS NEUŽMIRŠTAS, NIEKAS NEUŽMIRŠTA.

Jonas Kovalskis