Juozą Baltušį prisimenant

Prieš 25-erius metus, gegužės 29-ą dieną mirė lietuvių liaudies rašytojas ir dramaturgas Juozas Baltušis (1909-1991). Vargu ar rasime bent vieną tarybiniais laikais augusį ir gyvenusį lietuvį, kuriam nebūtų žinoma J. Baltušio kūryba, ryškiai atvaizdavusi tiek tarpukario, tiek pokario Lietuvos kaimo ir visuomenės gyvenimo realijas.

Kritinio ir socialistinio realizmo metodu rašyti J. Baltušio kūriniai, kurių žymiausias – eilės novelių sudarytas romanas „Parduotos vasaros“ – drąsiai kritikavo smetoninės Lietuvos kaimo gyvenimo piktžaizdes, stambiųjų žemės ūkio kapitalistų (buožių) savivalę,  paprastų darbo žmonių padėtį, kvietė liaudį kurtis naują ir geresnį gyvenimą.

Iki pat smetoninės diktatūros žlugimo J. Baltušis drąsiai stovėjo už radikalias socialines permainas pasisakiusios pažangiosios lietuvių inteligentijos gretose, kartu su kitais patriotais: Petru Cvirka, Antanu Venclova, Kostu Korsaku, Salomėja Nėrimi ir kt.

Griežta bei principinga buvo J. Baltušio laikysena ir pokario metu: jis aktyviai prisidėjo prie naujos tarybinių lietuvių rašytojų kartos auklėjimo, jos politinio švietimo; kultūrinio darbo baruose atspindėjo šalyje vykusią socializmo statybą, kovą su buržuazinės praeities atgyvenomis.

J. Baltušio kūryba buvo gili ir prasminga, nestokojusi istorinio bei idėjinio aktualumo, bet tuo pačiu ji pasižymėjo nuostabiu gyvenimišku paprastumu, kuris padarė ją suprantama ir prieinama paprastiems mūsų krašto darbo žmonėms; ne be reikalo rašytojas liaudiškumą laikė vienu iš pagrindinių literatūrinio darbo kriterijų.

Juk pats „Parduotųjų vasarų“ autorius buvo kaimo vaikas, turėjęs ne kartą ir ne du „parduoti vasaras“, dirbdamas lietuviškųjų buožių ūkiuose; pagrindu savo kūrybai J. Baltušis ėmė tuometines visuomenės realijas, kurias jis tiesiogiai pažino per savo gyvenimišką patyrimą ir išgyvenimus – šiuo požiūriu jį galima drąsiai statyti greta pasaulinio garso rašytojų-realistų: Džeko Londono, Maksimo Gorkio ir kt.

Savo gyvenime J. Baltušis tapo vienu žymiausiųjų lietuvių rašytojų, įgydamas ne tik vietinį, bet ir pasaulinį pripažinimą; tuo pačiu jis pelnė neabejotiną lietuvių tautos meilę ir pagarbą, jo knygas skaitė jauni ir seni, maži ir dideli.

Jo literatūriniu talentu neabejojo ir iki šiol neabejoja ne tiktai jo gerbėjai ar bendraminčiai, bet ir aršiausi idėjiniai priešininkai, šiandien stovintys po šiaudinio landsbergietiško patriotizmo vėliavėlėmis. Bet kažkodėl, kaip žinome, J. Baltušio kūryba dabartinėje Lietuvoje iš mokyklinių programų išimta, o viešojoje erdvėje elgiamasi, lyg jis apskritai nebūtų egzistavęs.

Vieni tuo stebisi, kiti – ne be pagrindo – piktinasi, o kai kurie ciniškai džiaugiasi, bet, kaip ten bebūtų, šito priežastys turėtų būti daugiau ar mažiau aiškios: jos yra politinės.

Žinantiems J. Baltušio biografiją, ypatingai jo laikyseną „Perestroikos“ ir vadinamosios „nepriklausomybės“ paskelbimo metais, bus žinoma, jog rašytojas neišsižadėjo savo komunistinių idealų, likdamas nuosekliu ir ištikimu Lietuvos Komunistų partijos sūnumi iki paskutinės savo gyvenimo akimirkos.

Tokių narsių ir principingų žmonių, ypatingai kultūrinių darbuotojų tarpe, Lietuvoje buvo maža: su J. Baltušiu į vieną gretą čia galėtume statyti nebent poetą Eduardą Mieželaitį.

Būtent dėl šio savo principingumo, dėl atsisakymo parsiduoti ir „atsiversti“ į „sąjūdiečių“ gretas, kuriose, kaip žinia, daugumą veikėjų sudarė degradavusios partinės biurokratijos karjeristai, J. Baltušis ir pelnė šiandieninės buržuazinės Lietuvos „elito“, žiniasklaidos ir save prostitutavusios inteligentijos dalies pasmerkimą.

Šis pasmerkimas, tarp kitų dalykų, aiškiai rodo mūsų šiuolaikiniams „demokratams“ būdingą veidmainystę: frazėmis apie „neutralumą“ ir „nuomonių pliuralizmą“ žongliruoti pamėgę ir meistriškai išmokę mūsų „teisuoliai“ netingi pliekti tokius kaip J. Baltušis už jų aiškią ideologinę poziciją, bet tuo pačiu jie patys vykdo faktinę cenzūrą, iš viešosios erdvės ir sąmonės kiek galima trindami ne vien tiktai jį, bet ir daugelį kitų iškilių, bet „nepriklausomos“ Lietuvos kanonų neatitinkančių kultūros bei literatūros veikėjų.

Kurgi dabartinėse Lietuvos mokyklose Julius Janonis? Vytautas Montvila? Petras Cvirka? Ar jų nebūta didelių talentų, lietuvių liaudies kultūros kūrėjų? Būta – ir dar kokių. Tačiau jie išbraukti iš literatūros kanonų ir jei jie nešmeižiami, tai apie juos tiesiog tylima.

Kodėl? Todėl, kad dabartinės Lietuvos šeimininkai, kartu su savo liokajais, nenori, kad jaunimas pažintų kūrybą autorių, kurie ne tik kritiškai žvelgė į šiaudinių „patriotų“ liaupsinamą kapitalistinę santvarką, bet ir surišo savo gyvenimą su darbu ir kova už naują santvarką – socializmą.

Ir kaip ten bebūtų, J. Baltušis lieka neužmirštas: ir šiandien yra ne tik senimo, bet ir jaunimo, kuris skaito ir vertina žymiojo rašytojo kūrybą; ir nesvarbu, kiek bebūtų rėkiama apie jo tariamas, bet iš tiesų nesamas „nuodėmes“, kiek bebūtų postringaujama apie tariamą jo kūrybos „neaktualumą“, vis dėlto J. Baltušis lieka lietuvių liaudies atmintyje.

Tai pripažinti priversta net jo nekenčianti oficiozinė žiniasklaida; pagaliau turėkime omeny ir tai, kad gyvendami gilios socialinės atskirties ir neteisybės slegiamoje visuomenėje, negalime apeiti fakto, jog J. Baltušio, kaip ir kitų pažangiųjų lietuvių rašytojų kapitalistinės santvarkos kritika ne tik nepraranda, bet tiktai įgyja aktualumą, kurį turės suvokti naujos mūsų liaudies kartos.

O kai dėl jo adresu metamų kaltinimų bei įžeidinėjimų, tegalima pasakyti tiesiai: kiekvienas niekšo ar menkystos metamas šmeižtas ir įžeidimas – tai garbės medalis doram ir už tiesą pastovėti nebijančiam žmogui.

Nemokėjo jis lenkti prieš didžiūnus galvos,
Nemokėjo jis niekint mažųjų,
Nemokėjo lyg nendrė pavėjui linguot,
Bet, vėjui apstojus, ir vėl atsistot.
Jis kaip šimtmetis ąžuols, karalius miškų,
Kurs nepratęs lankstyti viršūnės,
Visados dangun žiūri be baimės jokios,
Sau vienas kovojo, apleistas minios.
Bet kaip ąžuolą kartais suskaldo žaibai,
Taip ir jį pergalėjo gyvenims:
Jis kovodamas mirė. Ainiai jį atmins.
Ir amžius mintyje žmonių jis gyvens.

- taip skamba dar 1912 m. J. Janonio rašytas eilėraštis „Jis“, kuriame poetine forma duodamas kilnaus, principingo ir neparsidavusio žmogaus atvaizdas. Kaip apibūdinimas jis tinka daugeliui kovotojų: ir pačiam J. Janoniui ir, be abejonės, pačiam J. Baltušiui, kuris, iki pačio savo gyvenimo galo likęs ištikimu savo liaudžiai ir sau pačiam, šiandien, net ir miręs, priešais mus stovi kaip šviesus ir įkvėpiantis komunistinio idėjiškumo ir žmogiško orumo pavyzdys.

Kapsuko anūkas