GIEDRIUS GRABAUSKAS. Tėvynės šauksmas

Šiomis dienomis, birželio 22-ają dieną suėjo 75 metai nuo tos dienos, kai prasidėjo Didysis Tėvynės karas. Šis karas Lietuvą palietė itin skaudžiai, per tris su puse metų nuo 1941 m. birželio iki 1944 m. pabaigos hitleriniai okupantai ir gausūs jų vietiniai talkininkai mūsų šalies teritorijoje nužudė 700 tūkstančių žmonių, dar daugybės žmonių likimai buvo sužaloti-be tėvų liko daug našlaičių vaikų, daugybė žmonių, nors ir išgyveno, bet buvo kalinami kalėjimuose, koncentracijos stovyklose. Lietuvoje tuo laikotarpiu sudeginta dešimt kaimų (Pirčiupiai, Ablinga ir dar visa eilė kaimų įvairiose mūsų krašto vietose). Holokaustas Lietuvoje buvo itin žiaurus-sunaikinta 95 procentai Lietuvos žydų (tai 220 tūkstančių žmonių). Daugiausia Holokausto aukų nužudyta Paneriuose, Kauno IX forte ir Pivonijos šile prie Ukmergės.

Karas nutraukė taikios tarybinės Lietuvos kūrimą. 1940 m. birželio mėnesį žlugo profašistinis Smetonos režimas, daug metų vykdės nuožmias politines represijas, įsteigęs koncentracijos stovyklas, vykdęs darbo žmonių išnaudojimą. Pats A. Smetona pabėgo į hitlerinę Vokietija, ten pabėgo ir daug kitų aukšto rango valdžios šulų, smetoninio saugumo pareigūnų, policininkų. Ten jie įkūrė profašistinę organizaciją-Lietuvos Aktyvistų frontą (LAF), kuris veikė gestapo ir abvero įtakoje, buvo šių tarnybų finansuojamas ir instruktuojamas. Vieni LAF nariai veikė Lietuvoje, kiti Vokietijoje ir grižo į Lietuvą kartu su hitlerine kariauna, jie kūrė ginkluotus baltaraiščių būrius, vykdė masines taikių Lietuvos piliečių žudynes.

Per hitlerines represijas nužudyta daug komunistų, komjaunuolių, kairiujų profsąjungų aktyvistų. Nužudyta ir daug kairiujų pažiūrų inteligentų bei jų šeimų narių. Štai nužudyti poetas, vertėjas V. Montvila, skulptorius V. Grybas, žinomas knygryšys T. Lomsargis ir daug kitų taikių Lietuvos piliečių. Represijos palietė ir tarybinius partizanus, sugauti partizanai budavo šaudomi, kariami. Štai 1941 m. gruodžio 23 d. Kaune viešai pakarti A.Vilimas, A.Slapšys ir V. Baronas-iš Lietuvos 1941 m. birželį pasitraukę, praėję apmokymo kursus ir 1944 m. rugpjūčio mėnesį į Lietuvą atsiusti organizuoti pasipriešinimo hitleriniams okupantams. Visi trys buvo patyrę socialistai pogrindininkai, Smetonos režimo valdymo laikais aktyvūs LKP nariai.

Lietuvai viduramžių laikais didžiulius išbandymus sukėlė kelis šimtmečius trukę kryžiuočių išpuoliai. Tada vyko sunkūs mūšiai, kuriuose būta ir pergalių, ir pralaimėjimų. Kryžiuočiai vykdė itin brutalius išpuolius, dažnai buvo sudeginama ištisi kaimai. Po daugelio metų vėl didžiulius išbandymus sukėlė XX amžiaus kryžiuočiai-hitleriniai okupantai ir jų vietiniai talkininkai. XXI amžiuje Lietuvai didžiules grėsmes kelia šiuolaikiniai kryžiuočiai-šliaužiančio amerikietiško fašizmo veikėjai. Jie veikia labiau klastingai nei jų pirmtakai, ne taip atvirai, tačiau tai nekeičia esmės, jų tikslas-paversti Lietuvą savo kolonija. Ir šis tikslas jau pasiektas, tik yra atviri klausimai-Ar Lietuva ilgai išliks pavergta? Ar netrukus išsivaduos iš šio jungo?

Fašizmo grėsmes ir kovą su fašizmu primena poeto Antano Venclovos eilėrastis ,,Tėvynės šauksmas”. Šis eilėraštis parašytas 1942 metų kovo menesį, kai Lietuvoje jau kilo pasipriešinimo hitleriniams okupantams banga, daug antifašistų ir žuvo šioje kovoje. 1941 m. kovo mėnesį Biržų rajone žuvo Iciko Meskupo-Adomo vadovaujama dešimties tarybinių partizanų grupė (I.Meskupas, P.Pajarskis, A.Vildžiūnas, A. Jacovskis ir kiti jų bendražygiai), 1941 m.kovo-balandžio mėnesiais didžiulius nuostolius patyrė ir Panevėžio apylinkėse veikęs K. Požėlos būrys, daug šio būrio partizanų buvo nukauta, dalis suimta, ir tik nedidelė grupė šio būrio narių išliko, išsiskirstė bei slapstėsi nuo persekiojimų. Šis A.Venclovos eilėraštis drąsino tiek tuo laikotarpiu gyvenusius žmones, jis suteikia vilties ir dabarties žmonėms. Štai ,,Tėvynės šauksmo” fragmentas : ,,Šimtai jau kyla partizanų vyrų, Atkeršyt šaukia pavergtają šalį! Ir bunda kraštas tarp žaliujų girių- įveikt fašistai Lietuvos negali! Negali laisvės nieks įstumt bedugnėn, nė liaudies numarint nelaisvės šalnos. Plasnos raudonos vėliavos kaip ugnys vėl Vilniuje iš Gedimino kalno!”…