GIEDRIUS GRABAUSKAS. Pakilkim, žmonės pavergtieji!

Šį straipsnį parašyti paskatino du įvykiai-tai Valstybės diena ir taip vadinamas NATO forumas Varšuvoje. Tai lyg ir atskiros temos, tačiau faktiškai labai susiję. Svarsčiau gal rengti atskirus straipsnius-ilgus ir dalykiškus, tačiau nusprendžiau parengti trumpą ir konkretų. Vasarišką, netradicinį straipsnį. Reportažą-komentarą. Beje, šią vasarą sueina penkeri metai nuo lemtingos 2011 metų liepos, kai galutinai apsisprendžiau jog man artimos socialistinės vertybės, ir liepos pabaigoje pasitraukiau iš konservatorių partijos, išėjimo iš partijos pareiškime pridėjau keletą sakinių-jog traukiuosi dėl partijos vadovų vykdomos korupcinės politikos, ir dėl to, kad jie remia išnaudotojus ir kursto tautinę neapykantą. Tada ir apsisprendžiau, jog mano vieta-kovotojų už taiką ir prieš žmogaus išnaudojimą gretose.

Lietuvoje jau eilė metų švenčiama Valstybės diena. Šventė lyg ir graži, bandoma ją formuoti kaip tradicinę šventę. Tik reikia pasvarstyti-ar tikrai turime savo valstybę? Tenka pripažinti, jog turime gražią Tėvynę, o Lietuva kaip valstybė tėra butaforinė, tai teritorija, kurioje karaliauja svetimieji-įvairių užsienio šalių okupacinės kariuomenės daliniai, stambios užsienio korporacijos. Be to, Lietuvą įtakos sferomis dalijasi godūs vietiniai klanai-kapitalizmo rykliai, korumpuoti politikai ir dvarininkai.

Mes, grupė kauniečių Socialistinio Liaudies fronto narių, liepos 6-ają nusprendėme pakilti į Veršvų piliakalnį, pabendrauti, aptarti Lietuvos istorijos vingius, ant piliakalnio iškelti vėliavą. Taip ir padarėme, tik pakilus į piliakalnį, jo viršuje radome kažkokį paslaptingą veikėją su skrybėle ir racija rankose. Jis žvelgė į mus ir kažką kažkam raportavo. Mes buvome mandagūs ir virš dešimt minučių laukėme, kol šis veikėjas pasišalins, tada iškėlėme vėliavą, pabendravome, aptarėme Lietuvos istorijos įvykius. Su savimi turėjau ir Jono Vildžiūno prisiminimų knygą ,,Kova be atvangos“, ir perskaičiau šios knygos vietą apie 1927 metus: ,,Mes su jaunatvišku įkarščiu puolėme į pogrindinės kovos su fašizmu sūkurį. Iš pirkios į pirkią ėmė sklisti socialistinė spauda, atsišaukimai, dažnai suplevėsuodavo raudonos vėliavos. Mus svaigino kovos romantika, džiaugiamės, jog į persekiojimus atsakėme ne paniška baime, o konkrečia veikla“. Liepos 6-ają vėliavos buvo iškeltos ir kai kuriose kitose Lietuvos vietose ant piliakalnių-Žemaitijoje bei Panevėžio krašte.

O jei žvelgiame į Lenkijoje vykstantį NATO forumą, tai galime konstatuoti-tai dar vienas žingsnis link Lietuvos kaip valstybės laidojimo. Jau ir dabar tikros valstybės neturime, teturime protektoratą, butaforinę valstybę. O NATO forume laiminamas gausių užsienio šalių okupacinių pajėgų įvedimas į Lenkiją ir Baltijos kraštus.Tai tik įtvirtins svetimujų grupuočių įtaką Lietuvoje bei dar labiau sumažins ir taip visai menkus suvereniteto likučius.

Lenkijoje rengiantis NATO forumui net imtasi stambių represijų-gegužės mėnesį įvykdytos masinės kratos, per kurias išnešta daug opozicijos veikėjų daiktų-kompiuterių, telefonų, dokumentų ir kitokių reikmenų, kuriuos ilgam išgabenus, yra dezorganizuojama normali pilietinė veikla. Įvykdytas ir vieno iš pagrindinių opozicijos lyderių- partijos ,,Zmena” vadovo M.Piskorskio areštas. Faktiškai šios represijos-tai konkrečios prevencinės priemonės, kurių tikslas nutralizuoti galimus protestus pries Varšuvoje vykstantį NATO forumą

Šiuo metu itin svarbus pilietinis apsisprendimas-ar pasiduosime NATO bondzų ir jų vietinių liokajų kurstomai neapykantai? Ar pasiduosime jų pinklėms, kai jie už mūsų nugarų vykdo Lietuvos okupaciją? Tai klastinga, šliaužianti okupacija, vykdoma ciniškai, tarsi ,,civilizuotai”. Paminta LR Konstitucija, kurios 137 straipsnis draudžia užsienio šalių karinių pajėgų įvedimą į Lietuvą.

Kviečiu Lietuvos žmones asmeniniam apsisprendimui-užimti pilietinę antikarinę poziciją, nelikti nuošalyje, kai svetimujų grupuotės ir vietiniai parsidavę klanai stumia Lietuvą link karo, kursto tautinę ir socialinę neapykantą, pamina žodžio laisvę. Ir prisijunti prie vis gausėjančio aktyvių piliečių rato-jau eilę metų pažangūs visuomenės veikėjai, antifašistai, taikos šalininkai pasisako už taikos išsaugojimą Lietuvoje, už darbo žmonių teises, prieš išnaudojimą. Tai A.Paleckis ir E.Jagelavičius, V.Švanys ir D.Šulcas, O.Titorenko ir A. Titorenko, V.Lekstutis ir V.Kelertas, E.Satkevičius ir H.Juodiška, V.Anankienė ir B.Dilpšienė, K. Voiška ir J.Bieliauskas, I.Judina ir A.Sutkus, K.Juraitis ir J.Valiukėnas, Ž.Razminas ir V.Šustauskas, V.Titovas ir A.Greičius bei daugelis kitų jų bendražygių.

Rašytojas, Lietuvos taikos gynimo komiteto pirmininkas Juozas Baltušis 1983 metų lapkričio mėnesį savo straipsnyje ,,Vardan taikos žemėje” rašė: ,,Taika! Nėra šiandien brangesnio žodžio žmonijai. Su gilia pagarba jį taria milijonai mūsų planetos geros valios žmonių. Prisiminkime istoriją-kai po pergalės prieš fašizmą didžioji Europos dalis kilo iš griuvėsių, JAV valdantieji sluoksniai jau telkė reakcingiausias pasaulio jėgas naujam ,,kryžiaus žygiui“ prieš Tarybų Sąjungą ir socialistinės sandraugos šalis. O šiandien, kai tarptautinė padėtis pasiekė aukščiausią įtampą, kai naujo karo grėsmė yra aiškesnė ir didesnė , negu buvo nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos, kai imperialistinės jėgos išvystė didžiulę šmeižikišką propagandą prieš socialistinės stovyklos valstybes, tai tokiu metu neturime moralinės teisės likti nuošalyje nuo taikos gynimo reikalo. Šventa mūsų patriotizmo pareiga duoti atkirtį visiems imperialistinių jėgų išpuoliams prieš taiką, demaskuoti jų klastą ir melą, stiprinti tautų draugystę. Pergalė bus mūsų!“.

Šie rašytojo J.Baltušio prieš 33 metus parašyti žodžiai labai aktualūs ir šiomis dienomis, kai ryški galimo karo grėsmė. Iškelkime klausimus-ko norime? Karo ar taikos? Vergijos ar laisvės? Kapitalistų priespaudos ar darbo žmonių gerovės ? Iš šių pasirinkimų tėra tik vienas variantas. Nes ten, kur taika, ten nėra vietos karui. Kur įsigali tikra laisvė, krenta vergijos pančiai. Kur žlunga kapitalizmo priespauda, ten įsigali darbo žmonių gerovė. Ar pasiduosime karo kurstytojams ir okupantams? Ar eisime taikos šalininkų M.Gandžio, M.Liuterio Kingo, E.Fromo, A.Barbiuso, T.Dreizerio, R.Čandros ir kitų žymių kovotojų už taiką pramintais takais? Monopolinio kapitalizmo grandinių apraizgytojoje Lietuvoje, kur parsidavusį vietinį elitą saugo okupacinės kariuomenės daliniai, regime daug priespaudos, išnaudojimo, išdavysčių. Jau metas kilti į kovą už laisvę! Nejaugi dar tylėsime? Pakilkim, žmonės pavergtieji!