ARVYDAS DAUNYS. Visuotinė individų laisvė – ar tai įmanoma ir kur tai veda?

Gal pradžioje reikėtų apsibrėžti individo laisvės sąvoką ir pasiaiškinti iš ko ji, ta individo laisvė, kyla apskritai ir kaip ją suvokiame…

Žmogaus laisvė pagrindinai kyla iš jo vidinio pojūčio, ją jaučiant arba ne, o ne dėl kažkokių išorinių priežasčių ar įstatymų, apibrėžiančių tos laisvės (-ių) ribas. Čia tuo atveju, jei kalbame apie paties individo juntamą nuosavos laisvės apibrėžimą. Kuris, tačiau, vėlgi – nėra universalus. Vienas gali jaustis laisvas net kalėjime, kitas gi, net būdamas valdovu skųstis, kad jo elgesio ir pasirinkimo laisvę riboja etiketas ar valstybės interesai.

Todėl objektyvaus ir tinkančio visiems (individo požiūriu) laisvės apibrėžimo ko gero nerasime, tačiau žinome egzistuojant „žmogaus laisves ir teises“, bandomas apibrėžti įstatymu, kurios vėlgi, daugiau egzistuoja tik popieriniame variante. Gyvenime gi, jos gana sunkiai skinasi kelią net ir tuo atveju, kai yra palaikomos valstybių teisinių sistemų.

Kokios kliūtys stabdo tų teisių ir laisvių įsigalėjimą?

Daugumoje atvejų, tai yra nacionalinių valstybių visuomenių tradicijos ir papročiai, jau nuo senovės sudėlioję visus taškus ant „į“, ir išaiškinę – kas tai yra vertybės, o kas ne. Kokie individai yra verti tos laisvės ir tam tikrų teisių, o kokiems dar teks padirbėti, kad jas pasiekti.

Kas yra tradicijos?

„Tradicijos – tai optimaliausia visuomeninės sanklodos išgyvenimo pateikimo forma, pritaikyta tam tikroms aplinkos sąlygoms, tam tikroje geografinėje vietovėje, tam tikrų kaimynų apsuptyje ir siekiant tam tikrų tos visuomenės vystymosi rezultatų bei gyvenimo kokybės. Tradicijos pagrįstos ilgaamže tos visuomenės patirtimi ir yra padiktuotos paties gyvenimo. Jos iš kartos į kartą perduodamos folkloro (paveldo – dainų, šokių, pasakojimų, legendų, pasakų ir t.t.), papročių ir kt. pagalba.“.

Kaip taisyklė, tradicijose ir papročiuose nėra nė žymės jokių „laisvių už dyką“, automatiškai, suteikiamų vien už tai, kad individas yra.

Atitinkamos, sprendimo ir pasirinkimo, laisvės individui yra suteikiamos (arba jo prisiimamos) už tam tikrus nuopelnus visuomenei, atliekamas pareigas ir prisiimtą atsakomybę kažkurioje srityje, kuriomis kuriamas naudingas produktas ar vykdomas visuomenės ir/ar atskirų jos narių saugumas bei aprūpinimas išgyvenimui būtinomis priemonėmis.

Kitaip tariant, tradicijos ir papročiai nenumato visuomenėje jokių privilegijų avansu individams, neatliekantiems naudingos veiklos toje visuomenėje, išskyrus vaikus. Bet irgi be sprendimų priėmimo teisės. Čia mes galime kalbėti apie kažkokį universalų teisingumą, labiau susijusį su darnos ir pusiausvyros išsaugojimu žmonių bendruomenėje, paremtą tiesiog išskaičiavimu, kad tokios visuomenės bus labiau apsaugotos ir aprūpintos joms būtinais išgyvenimui dalykais, jei jų narių teisės ir privilegijos bus tiesiogiai proporcingos jų pareigoms, įdėtoms pastangoms bei tų pastangų rezultatams, siekiant tos visuomenės gerovės.

Tai toks pats kaip ir verslo, darbo-atlygio dėsnis, tik visuomenės mastu. Suteikiu paslaugą – gaunu atlyginimą. Neteikiu paslaugos – esu tame pačiame status quo, kuriame buvau visada. Elementaru.

Skirtumas nuo darbuotojo ir darbdavio santykių tik toks, kad pastarųjų darbo santykiai apibrėžiami sutartimi, kurioje smulkiai išvardinamos jų teisės ir pareigos, o tradicijų atžvilgiu visas pareigas ir atsakomybę visuomenėje individas prisiima pats, dažnai nesitikėdamas už tai jokio atskirai apibrėžiamo atlygio. Kuris, tačiau, gali ir būti.

Ir kas svarbiausia – visuomenėje nekyla jokia priešprieša prieš tokią tradicinę sistemą, nes ji yra visiškai stabili bei sauganti darną toje pačioje visuomenėje. Kiekvienas jos narys turi galimybes siekti to, ko geidžia. Aukštesnis statusas visuomenėje – tik už nuopelnus tai visuomenei.

Pavyzdžiu galėčiau pateikti atskiros šeimos – visuomenės ląstelės, kurioje šeimos galva turėjo sprendžiamąjį balsą, atvejį. Šeimos galva (sakykime ūkininkas), dirbo visą gyvenimą, kad sukurtų išgyvenimo pagrindus savo būsimai šeimai, vėliau vedė, susilaukė vaikų, juos pilnai išlaikė, mylėjo, leido į mokslus ir t.t. Motina gimdė, auklėjo, ruošė valgyti ir kitaip rūpinosi šeima.

Natūralu, kad abu tėvai užima aukščiausią hierarchinį laiptelį šeimoje, nes be jų aukščiau išvardintos veiklos ta šeima tiesiog net negalėtų būti sukurta ir egzistuoti bei vystytis. Vaikai šioje hierarchijoje užima žemiausią padėtį pasirinkimo ir sprendimų priėmimų atžvilgiu, tačiau turi pilną apsaugą, išlaikymą ir vaikystę, kurioje didelę dalį užima tėvų meilė ir rūpestis jais.

Tas pats vystymosi procesas apima ir visuomenę, sudarytą iš būtent tokių, aukščiau aprašytų ląstelių (šeimų). Visuomenės nariai puikiai žino savo vietą joje, ir tą vietą, į kurią galėtų pretenduoti susiklosčius tam tikroms sąlygoms, kurios savo ruožtu, priklausys nuo jų įdėtų pastangų rezultato. Visuomenės elitas (tikras elitas) visada labiau rūpinasi valstybės reikalais, nei savo asmeniniais, kuriuos visada yra pasiruošęs paaukoti valstybės gerovės vardan.

Reikėtų pastebėti, kad tokios, (tradicijų) visuomenės nariai save identifikuoja, būtent, kaip tas tradicijas išpažįstančios ir įgyvendinančios visuomenės atstovus, įvardindami savo pažiūras kaip tam tikrų vertybių sistemą. Tai galėjo būti religija, tikėjimas. Mes šiandien tai vadiname pasaulėžiūra. Tad šioje vietoje iškyla kitas apibrėžimas:

„Visuomenės tradicijos, kaip optimali, jos išgyvenimo tam tikromis sąlygomis, taisyklių sistema, savo pradinėje būsenoje net galinti būti tam tikra prievartine forma atskiriems jos individams, atskirais atvejais verčianti juos elgtis prieš savo norą, – pasekoje formuoja visuomenėse vertybių sistemą, kurią tos visuomenės nariai jau išpažįsta bei diegia savo vaikams visiškai savanoriškai ir be jokios prievartos“.

Pavyzdžiu galėtų būti požiūris į ikisantuokinius lytinius santykius senovės Lietuvoje, kur tokie santykiai buvo primygtinai nerekomenduojami, o pažeidusios šią tradiciją merginos buvo gan griežtai baudžiamos bendruomenėse, net iki pašalinimo iš jų. Ši draudžianti tradicija pasekoje (arba tuo pat metu) suformavo dorovines vertybes, tų dienų Lietuvoje išsaugojusias šeimose darną ir pasitikėjimą vienų kitais. Kurios jau buvo diegiamos visuomenėje kaip girtinos ir visokeriopai sektinos – joms apdainuoti buvo kuriamos dainos, pasakos, legendos, iš kurių daugelį mes žinome ir šiandien.

Visa tai visuomenę jungė tvirčiau už bet kokius šiandien rašytus įstatymus ar vyriausybės potvarkius, ir kiekvienas jos narys tuomet buvo neatskiriama tos visuomenės dalis, be kurios jis tiesiog pražūtų.

Ne paslaptis, kad šių dienų Lietuvoje, o ir šiaip pasaulyje, yra vykdoma kryptinga veikla siekiant sunaikinti tradicijas, kūrusias aukščiau minėtas vertybių sistemas, kurių pagrindu formavosi visuomenės narių pasaulėžiūra. Pasaulėžiūra, kurios pagrindu valstybėse buvo kuriamos jų įstatymų-teisėtvarkos sistemos. Šalių lyderiai, išauklėti jų vertybių rėmuose ir įstatymų leidybą formavo atitinkamai. Tos vertybės atitinkami formavo ir jų požiūrį į pačią valstybę. Todėl, dar prieškario Lietuvoje, to meto visuomenė sugebėjo valstybei sukaupti 13 tonų aukso. Kai šiandienė Lietuva kaupia tik skolų krepšelį. Kokia akivaizdi bedugnė tarp to meto ir šiandienos Lietuvos vertybių!

Štai būtent todėl, norint pakeisti šalyse jų teisėtvarkos sistemą ir įstatymų leidybos principus, pradžioje būtina sugriauti jų vertybių ir tradicijų-papročių sistemą, pateikiant pastaruosius kaip pasenusius ir neatitinkančius laikmečio dvasios ar netgi trukdančius tolimesniam šalies vystymuisi.

Ir vienas iš tokių tradicijų-vertybių sistemos griovimo įrankių yra būtent abstrakti „žmogaus teisių dykai“ idėja, kuri pati savaime jokių naujų teisių nesukuria, todėl suteikti jų tiems, kurie jų iki tol neturėjo lyg ir negali, tačiau, įteisinta įstatymais, ši įgavusi kūną idėja sukuria chaosą iki tol egzistavusiose tradicijų-vertybių sistemose.

Paprastas pavyzdys: lietuvių tradicijos sako, jog auklėjant vaiką, jo paties labui, už žymesnius prasižengimus jam nekenkia „įkrėsti beržinės košės“. Paklausinėjus tų išaugusių, vaikystėje „ragavusių beržinės košės“ žmonių, jie visi sako – jog taip,  buvo nusipelnę, bet gink die nejaučia dėl to jokios nuoskaudos tėvams ir, kad tai išėjo į naudą. Šiandien ši tradicija faktiškai yra panaikinta ir baudžiama įstatymo.

Kitas pavyzdys – vaikų teisės, – gan ryškiai pasireiškiančios mokyklose, kur mokytojai tiesiog verkia, nes „vaikų teisės“ atėmė teises auklėti vaiką iš mokytojų ir atidavė jas vaikams, kaip jų teisę elgtis per pamokas kaip nori, niekam neturint jokios teisės imtis kažkokių priemonių prieš nusižengėlius. Kaip matome, šioje vietoje vienų teisės buvo perduotos kitiems, dėl savo nebrandumo nežinančiais, kaip jomis protingai pasinaudoti, o to pasekmės jau šiandien liūdnai akivaizdžios.

O kas turi didžiausią įtaką vaikų lavinimuisi ir būdo formavimui be tėvų? Taip, teisingai – mokytojai. Bet jie dabar tiesiog bejėgiai perduoti savo žinias ir patirtį moksleiviams per tą „teisių“ barjerą. Vien todėl, kad vaikai dėl savo nebrandumo dažnai tiesiog nepajėgūs atskirti kas yra gerai, o kas blogai. Kas jiems reikalinga, o kas ne. Kokie gali išaugti vaikai tokiomis sąlygomis net nesakysiu, kiekvienas tą gali įsivaizduoti pats…

O jei mes prisiminsime, kad šiandien jau yra faktų, kur vaikai skundžia savo tėvus už, esą blogą elgesį su jais, ko pasekoje dažnai netenka tų tėvų – tai mes galime suvokti, jog toks „žmogaus ir vaikų teisių“ dalijimas (įteisinimas) tiems, kurie nežino kaip tinkamai tuo pasinaudoti ir kokios bus to pasinaudojimo pasekmės, dažnai gali būti vertinamas, kaip įrankis šeimų ardymui.

Kalbant apibendrintai, sociume yra tam tikras veiklos-pareigų-atsakomybes ratas, kurio užduotis sprendžiant susiformuoja visiškai aiškios pareigų-privilegijų-atsakomybės sritys, dažniausiai labai glaudžiai susijusios tarpusavyje. Susiformuoja hierarchija.  Ir todėl, įstatymais suteikus privilegijas kažkokiai papildomai visuomenės grupei toje sferoje, kurioje anksčiau ji tokių privilegijų neturėjo, dažniausiai tos privilegijos yra atimamos iš kitos visuomenės grupės, kuri toje sferoje privilegijas anksčiau gaudavo pagal tradicijas ir logiką. Čia, kaip pavyzdį galima pateikti mokinių-mokytojų, moterų-vyrų, tėvų-vaikų, vyrų-žmonų, ir t.t. ir pan., atvejus.

Ir štai pagaliau priėjome finalą, kuriame galima daryti kažkokią išvadą kalbant apie dovanotas „teises“ tiems, kas nežino kaip jomis tinkamai pasinaudoti, kas gausis jomis pasinaudojus, ir apie atimtas „teises“ iš tų, kam jos priklauso pagal jų indėlį visuomenės gerovei ir pagal būtinybę tinkamai atlikti savo tradicines pareigas valstybei, visuomenei, šeimai.

Kadangi dabartinės visuomenės valdantieji tapatina save ne su ta visuomene, kurios yra renkami, o su „europiniu elitu“, mat kankina provincialumo kompleksas, tai nereikėtų stebėtis tuo, jog jų priimami sprendimai savos visuomenės atžvilgiu, yra nukreipti padėti greičiau įgyvendinti to minėto europinio elito planus, siekiant realizuoti globalų pasaulio valdymą. Net, jei tie planai yra nukreipti tiesiogiai prieš tos visuomenės gerovę. Tam tikslui įgyvendinti tiesiog neišvengiamai būtina sunaikinti valstybių visuomenių tradicijų-vertybių sistemas.

Kai kas gali pasakyti, jog globalaus valdymo siekimas – tai sąmokslo teorija, į ką atsakysiu, jog visi iki pat šiol vykę ir šiandien vykstantys procesai tą patvirtina visu 100%, o verslo vystymo kapitalizme kryptys tėra tik dvi – arba plėtra (ekspansija), arba traukimasis (degradacija). Šiandien stebime jo plėtrą pasaulyje, kaip milžiniškų korporacijų įtakos didėjimą ne tik atskiroms valstybėms, tačiau jau ir jų sąjungoms, kas rodo, jog finansinė ir politinė valdžios pasaulyje ima prarasti tarpusavio skirtumus ir pamažu susilieja. Jau vien ką pasako tas faktas, kad be pinigų neįmanoma laimėti jokių rinkimų. O gaudamas pinigus iš rėmėjų, automatiškai įsipareigoji už juos atidirbti.

Šiandien tie, kas stebi globalaus verslo ekspansijos tendencijas, seniai žino apie vykdomas derybas tarp ES vadovybės ir JAV, globalaus prekybinio TTIP susitarimo atžvilgiu, kuriam įsigaliojus, valstybės pasirašiusios susitarimą turės mažiau teisių už verslo korporacijas, veikiančias tų pačių valstybių teritorijose.

Apie ką aš čia? – Apie tai, jog norint, kad šalių elitas pasirašytų tokius dokumentus, įteisinančius virš-valstybinių darinių-korporacijų viršenybę prieš nacionalines vyriausybes, būtina perimti tų šalių elito valdymo svertus – įstatymų priėmimo pagrindus, kas, kaip matome, jau yra sėkmingai padaryta. Svarbesnius visuomenei įstatymus Lietuvoje priima jau nebe Lietuvos išrinktieji. Jie tik nuolankiai patvirtina viską, kas ateina iš „Centro“ – Briuselio.

Ir tai tik pasekmė.

Priežastis – mūsų tikėjime, jog gali egzistuoti kažkokios abstrakčios ir neišvengiamai mums reikalingos „žmogaus teisės“, kurios iki tol nebuvo apibrėžtos jokių įstatymų ir egzistavo kažkur „kosmose“, o štai atėjo „geri dėdės“ ir jas mums pateikė. Dykai ir nesavanaudiškai.

Priežastis – manyme, jog mes renkame ne tuos valdančiuosius, kai iš tiesų jie yra iš mūsų pačių tarpo, auklėti tais pačiais pagrindais ir iš esmės yra tokios pačios aukos, kaip ir juos išrinkusi visuomenė. Sugriautais vertybiniais pagrindais, tačiau neatradę jokių naujų. Jie yra iš mūsų tarpo – jie mūsų atspindys. Geresnių neturime.

Priežastis – tradicijų-vertybių sistemos griūtis kiekvieno iš mūsų sąmonėje. Kai mes prarandame suvokimą, kas yra gerai, o kas blogai.  Prarandame suvokimą, kad „būti prieš blogį“ – reiškia ne vien virti savo sultyse, mintyse keikiant negeriečius ir tikintis, kad, galgi, ateis kažkas ir viską sutvarkys, o konkrečiai kažką daryti „gėrio vardan“, nesitikint už tai atlygio ir aiškiai suvokiant, jog, galbūt, šiandienė tokia veikla ir neduos greito-apčiuopiamo rezultato, tačiau ji padės naujo kelio pagrindus tiems, kas to kelio ieško jau šiandien. Ką galima padaryti? Bent jau padėti tiems ieškantiems.

Linkiu visiems tą kelią atrasti ar bent jau pradėti jo ieškoti. Ir atrasti savyje tikėjimą, kad mes, vis dėlto dar žinome, kas yra gerai, o kas blogai, ir kodėl.

Šaltinis: http://infa.lt/5400/arvydas-daunys-visuotine-individu-laisve-ar-tai-imanoma-ir-kur-tai-veda/